Mokytoja
Kai sužvarbęs gyvenimo dykumoje išvysti oazę, manai, kad tai tik miražas. Tačiau šįkart oazė buvo tikra ir aš turėjau laimę dalyvauti džiaugsmo kupinuose susitikimuose. Taigi oazėje laukė mokytoja Aurelija. Ji priminė atsigręžti į save – MOKYTOJĄ.
Kalbėdama apie, atrodo, paprastus dalykus – mokytojo išvaizdą, mokinių dėmesio valdymą, dėkingumą - Aurelija akcentavo žmogaus svarbą, akcentavo mokinio ir mokinio svarbą. O kaip greitai mes paskęstame kasdienybės liūne sukdamiesi tarp pažymių, atsiskaitymų, reitingų... Džiaugiuosi, kad man tai buvo akcentuota ir priminta iš naujo.
Taip, taip, džiaugsmo emocija mane lydėjo per visus mūsų susitikimus. Džiaugiausi galėdama pabūti „mokinio kailyje", kai ne viską norisi daryti, bet išmintingas ir supratingas vadovas, nujausdamas tavo ketinimus, „čia ir dabar" improvizuoja, skatina, judina ir nejučia suvoki, kad padarei viską, ką reikėjo.
Ypač įdomu buvo apie taisykles, apie mokymosi būdus, medžiagos pateikimą, apie klausimus, į kuriuos atsakoma „taip", sėkmės momento pamokoje svarbą, pažadą mokiniams nepamirštant savęs, akių pratimus, fotosesiją su linksmomis kaukėmis ir ypač gražiomis mumis – MOKYTOJOMIS. O kur dar canva laikrodukas, pozityvas, laimės svarba. Buvo svarbu būti svarbiai. Buvo svarbu klausyti kolegių. Buvo svarbu „surinkti save". Buvau išsibarsčiusi ir, matyt, vis nebuvo laiko „susirinkti". Ir aš to laiko gavau. Man pavyko. „Surinkau" save. Tikiuosi – ilgam. Ačiū, Aurelija!!!